miércoles, 29 de octubre de 2008

Ya nunca temas a la oscuridad !!

Cuentan los ancianos a los niños,cuando estos no pueden conciliar el sueño y tienen miedo a la oscuridad de las calles "La leyenda de la princesa Hiedra y Sir Jurgis"..

3 comentarios:

Jorge dijo...

Ya hacia un tiempo que la noche le iba ganando la batalla a los días y la Guardia de Horas de la luz, del reino de Vilnia iba perdiendo terreno frente a la oscuridad.

El rey sol no sabia como combatir la tristeza que las sobras infundían en su amada hija, Hiedra. La cual se alimentaba de sus rayos de luz, los cuales hacían que brillara su precioso color verde.

Entre las filas de soldados de la luz, un joven llamado Jurgis, de origen Hispano, luchaba en tierras lejanas, para ganarse el poder volver a ver lo que mas amaba.

Todos los días soñaba despierto con aquellos días ya lejanos en los cuales escondido tras los Ángeles que adornaban las calles del reino de Vilnia veía pasar a la princesa Hiedra entre las hojas color rojizo, típicas y únicas en el mundo. Ya que los rayos del rey sol eran los que las tostaban, dejándolas caer apaciblemente, formando un bello manto sobre el cual, a los ojos de Jurgis la princesa parecía flotar.

Cuando entre las filas de los soldados empezó a extenderse el rumor de que la sobra invadía el alma del reino de Vilnia y que la princesa, símbolo del amor y de la belleza corría grave peligro, el joven Jurgis vendió las pocas pertenencias que poseía y decidido se dirigió sin dudarlo a socorrer a aquella luz verde que había inundado del todo su corazón.

Mientras tanto la bruja Luna cambiaba sus estados caprichosa creciendo de menguante a creciente casi ya llena, orgullosa de ver como la oscuridad ensombrecía los corazones no solo de la princesa, sino de todos los habitantes del reino.

Durante meses Jurgis cabalgo sin descanso, a medida que se acercaba al reino la oscuridad se agrandaba mas y mas, pero gracias al recuerdo de su luz verde esta no hacia mella en el.

La luna cada vez mas llena y más grande, ya ni siquiera tenía la prudencia de esconderse entre las montañas y se alzaba orgullosa ante su inminente victoria, arropada por su manto de nubes y por los aullidos de sus solados lobos, los cuales hacían temblar de miedo cada hogar del reino.

Jurgis subió hasta la colina del ancestro Gedimias y desde allí desafío a la Luna alzando su espada. La luna se río fuertemente, mientras los lobos le rodeaban poco a poco.

Su voz resonó fuerte por entre los bosques del reino, “JAJAJAJA!!” así que realmente veo que amas a la princesa…pues el castigo por la osadía de enfrentarte a mi será implacable..

La luna realizo un hechizo por el cual el pobre Jurgis quedo atrapado para siempre en el reflejo de un espejo, sintiendo la tristeza de la princesa en su corazón como propia. Y aquel espejo fue colocado en los jardines del palacio. En cuya tierra las hojas rojizas caídas no se apreciaban por culpa de la oscuridad.

Todos los días Jurgis, encerrado dentro del reflejo del espejo veía a la princesa pasear triste y sin luz por aquellos jardines antes cubiertos de colores y ahora desnudos y grises y la tristeza y falta de luz de su amada, se hundían en el como mil espadas afiladas.

Hasta que un día el rey sol, pensativo decidió salir a los jardines de palacio para así reflexionar. Aunque la oscuridad había invadido casi todo su ser. Aun había fuego y luz en su corazón, de repente vio aquel siniestro espejo entre las ramas, las cuales parecían sujetarlo para que no pudiera volver la vista hacia cualquier otro lugar que no fuera aquellos por donde la princesa paseaba su tristeza.

El rey miro fijamente el espejo y su luz rompió por un momento el hechizo, el joven Jurgis exclamo:

RAPIDO!! BRILLA…BRILLA MI REY!! HAZ QUE TU LUZ REFLEJE EN MI Y QUE TU FUEGO INVADA MI CORAZON!!!

El rey hizo caso al joven Jurgis y el corazón de este recobro su alegría por un momento, de nuevo los recuerdos del color verde de su amada volvieron a su interior y su alegría hizo explotar el espejo en mil pedazos esparciéndose por todo el cielo en forma de miles de pequeños seres brillantes estrellados los cuales tenían cada uno en su interior la esencia de fuego y amor del sol.

El rey sol recobro su fuego rojo y con una rápida mirada todos los bosques recobraron su color ardiente. La luna se refugio escondida menguando de llena a creciente y de creciente a menguante...y su manto de nubes se deshizo en lluvia.

La princesa Hiedra salio a los Jardines, y al contemplar la luz de su padre el rey sol y recibir las gotas de lluvia recobro su precioso color verde el cual se extendió como su nombre significa por todos los hogares del reino.

El sol se dirigió a la Luna asustada y le dijo..

O LUNA CAPRICHOSA, QUE HACES QUE CAMBIEN LAS MAREAS Y TE ESCONDES ENTRE NUVES Y MONTAÑAS…A PARTIR DE AHORA SOLO VIVIRAS PARA REFLEJAR MI LUZ CUANDO CAIGA LA NOCHE Y SIEMPRE ESTARAS VIGILADA POR MIS NUEVA GUARDIA PERSONAL “LAS ESTRELLAS”, LAS CUALES TE RECORDARAN SIEMPRE EL VALOR DEL AMOR Y DE LA LUZ.

Y así la princesa nunca mas tuvo miedo a caminar por las calles o jardines del reino cuando caía la noche. Pues el nombrado Sir Jurgis y sus soldados estrella siempre velaban por su amor y su precioso color verde.

kytrute dijo...
Este comentario ha sido eliminado por el autor.
kytrute dijo...

Buvo jau kuris laikas kai naktys laimėjo mūšį su diena ir Šviesos Armija Vilnios karalystėje pralaimėjo savo valdas tamsai.
Saulės karalius nebežinojo kaip kovoti su liūdesiu, kurį skleidė šešėliai jo mylimai dukrai Gebenei. Gebenę tėvas lepino šviesos spinduliais, kuriuose žvilgėdavo jos puiki žaluma.

Tarp šviesos karių buvo jaunuolis, vardu Jurgis, kilęs iš Ispanijos, kuris kovojo tolimuose kraštuose, kad galėtų sugrįžti pamatyti tą, kurią labiausiai mylėjo.
Kiekvieną dieną nemiegodamas sapnuodavo tolimas dienas, kuomet pasislėpęs už Angelų, kurie puošė Vilnios karalystės gatves, stebėjo praeinančią princesę Gebenę tarp raudonos spalvos lapų, vienintelių tokių pasaulyje. Tai Saulės karaliaus spinduliai nudegino lapus raudonai, nukrėtė juos nuo šakų, sukurdami puikų kilimą, virš kurio rodėsi Jurgiui, karalaitė plaukte plaukė.

Kai tarp jaunų kareivių pasklido gandas, kad tamsos šešėliai veržiasi į Vilnios karalystės širdį ir kad karalaitė – meilės ir grožio simbolis – atsidūrė dideliame pavojoje, jaunuolis Jurgis, nedvejodamas pardavė menkus daiktus, kuriuos turėjo ir išvyko gelbėti žalumos, kuri buvo užvaldžiusi visą jo širdį.

Tuo tarpu raganius Mėnulis, keisdamas savo fazes ir kaprizingai virsdamas iš priešpilnio pilnatimi didžiavosi tamsa, kuri aptemdė ne tik karalaitės, bet ir visų karalystės gyventojų širdis.
Mėnesius keliavo Jurgis nesustodamas, kol pasiekė Vilnios karalystę, kurią vis labiau temdė tamsa, tačiau jį gelbėjo prisiminimai apie Gebenės žalumą.

Mėnulis, kasdieną vis pilnesnis ir didesnis, nebesislėpė tarp kalnų ir išdidžiai kilo didžiuodamasi pergale, apsupta debesų būrio ir kaukiant vilkams, kurių balsai vertė drebėti iš baimės kiekvieną karalystės gyventoją.

Jurgis užlipo į protėvio Gedimino kalną ir pagrasino Mėnuliui savo kalaviju. Mėnulis garsiai nusijuokė, o vilkai jį supo iš visų pusių. Visuose karalystės miškuose nuaidėjo jo juokas: „Cha cha cha cha! Matau, kad tu tikrai myli karalaitę... todėl bausmė už drąsą man grasinti bus žiauri“.

Mėnulis užkeikė Jurgį, palikdamas jį visiems laikams užrakintą veidrodžio atspindyje, kuriame jis karalaitės liūdesį jautė savo širdyje tarsi savąjį. Tas veidrodis kabėjo rūmų soduose. O sodų pažemėje raudoni nukritę lapai jau nebežvilgėjo tamsoje.
Kiekvieną dieną Jurgis, uždarytas veidrodžio atspindžio viduje, matė liūdinčią karalaitę, vaikštančią po sodą, kuris nebebuvo nutviekstas šviesos kaip anksčiau, ir nemirgėjo spalvomis, o medžiai stovėjo pliki. Liūdesys ir jo mylimosios blėsa smigo jam širdin kaip aštrūs kalavijai.

Pagaliau vieną dieną karalius Saulė susimąstęs išėjo į rūmų sodus. Tamsa buvo užvaldžiusi beveik visą jo buveinę. Tačiau jo širdyje dar ruseno ugnis ir šviesa, ir staiga pamatęs veidrodį tarp šakų, kurios jį laikė taip, kad negalėjo nusukti žvilgsnio kiton pusėn.

Karalius atidžiai pažvelgė į veidrodį, o jo šviesa sudaužė prakeiksmą, kurį paliko Mėnulis. Jaunasis Jurgis sušuko:
„Greičiau! Šviesk... šviesk mano karaliau! Tegul tavo šviesa atsispindi manyje, o tavo liepsna užvaldo mano širdį!”

Karalius paklausė jaunuolio ir Jurgio širdin tą akimirką grįžo džiaugsmas, žalumos ir mylimosios prisiminimai, kurie pripildė širdį. Tas džiaugsmas pavertė veidrodį tūkstančiais mažų šukių, kurios pasklido po visą dangų kaip tūkstančiai mažų žvaigždučių, gimusių iš liepsnos ir saulės.
Karalius Saulė atgavo savo raudoną spalvą ir greitu žvilgsniu nudažė visus miškus degančia spalva. Mėnulis pasislėpė ir keitėsi iš pilnaties į delčią, ir iš delčios į jaunatį... o jo debesų būrys pavirto lietumi.

Karalaitė Gebenė vaikščiojo po sodus, ir pajutusi tėvo šilumą ir gavusi lietaus lašų atgavo savo žalumą, kuri pasklido visoje šalyje.

Saulė kreipėsi į išsigandusį Mėnulį:
„Užsispyrėli Mėnuli, budini potvynius ir atoslūgius, o pats slepiesi už kalnų... Nuo šiol būsi tik tam, kad atspindėtum mano šviesą kai ateis naktis, ir visuomet būsi prižiūrimas mano naujosios armijos, Žvaigždėmis vadinamos, kurios tau primins meilės ir šviesos vertę.“

Taigi karalaitė daugiau niekuomet nebijojo vaikščioti po karalystės sodus net ir nakčiai atėjus. O kavalierius Jurgis ir jo sąjungininkės žvaigždės visuomet saugojo jos meilę ir nuostabią žalumą.